Jeremijo 5

₁Paklajokite Jeruzalės gatvėmis,

žvalgykitės ir stebėkite!

Ieškokite jos aikštėse!

Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų,

vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės,

idant galėčiau jai atleisti? – sako VIEŠPATS. –

₂Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ –

jų priesaika būtų kreiva“.

₃VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės?

Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė,

tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi.

Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.

₄Tariau sau: „Jie – tik varguoliai;

užtat ir elgiasi paikai,

kad nežino VIEŠPATIES kelio

nei savo Dievo teisingumo.

₅Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu,

nes jie žino VIEŠPATIES kelią

ir savo Dievo teisingumą“.

Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą

ir nutraukę ryšius.

₆Todėl miškų liūtas juos plėšo,

tyrų vilkas juos pjauna,

ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus,

kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus.

Gausūs buvo jų nusikaltimai,

nesuskaičiuojami jų atsimetimai.

₇„Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti?

Tavo vaikai mane paliko

ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas.

Pasotinau juos, bet jie svetimavo,

į kekšės namus grūdosi.

₈Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs;

kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.

₉Kaip už tai jų nebausti? –

tai VIEŠPATIES žodis. –

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

₁₀Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse

ir nuniokokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai!

Nugenėkite nukarusias šakas,

nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.

₁₁„Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai –

ir Izraelio, ir Judo namai“, – tai VIEŠPATIES žodis.

₁₂Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami:

„Jo nė būti nėra!

Neištiks mūsų jokia nelaimė,

nematysime nei kalavijo, nei bado.

₁₃Pranašai tik vėjų vaikosi;

jų kalba – ne žodis iš Dievo.

Teištinka jų grasinimai juos pačius!“

₁₄Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas:

„Kadangi jie tai pareiškė,

štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi.

Ši tauta – malkų krūva,

kurią suris ugnis!

₁₅Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli,

Izraelio namai! – tai VIEŠPATIES žodis. –

Tvirtą tautą,

ilgaamžę tautą,

tautą, kurios kalbos nemoki

ir nesupranti, ką jie sako.

₁₆Jų strėlinės – kaip atviros kapų duobės,

visi jie – šaunūs kovotojai.

₁₇Jie suris tavo pjūtį ir maistą,

tavo sūnus ir dukteris,

tavo avis ir galvijus,

tavo vynmedžius ir figmedžius.

Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus,

kuriais tu pasitiki.

₂₁‘Klausykis, paika ir nenuovoki tauta!

Jūs turite akis, bet nematote,

turite ausis, bet negirdite.

₂₂Argi neturėtumėte manęs garbinti, –

tai VIEŠPATIES žodis, –

argi neturėtumėte drebėti prieš mane?

Juk aš padariau smėlį jūros siena,

amžina riba, kurios jai peržengti nevalia.

Nors ji ir ūžauja, bet veltui,

nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.

₂₃Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta;

ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.

₂₄Nepagalvojo širdimi:

‹Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą,

kuris duoda mums lietus –

ankstyvuosius ir vėlyvuosius atėjus metui,

kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką›.

₂₅Jūsų kaltės suardė šią seką,

jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.

₂₆Mano tautoje yra nedorėlių,

metančių tinklus.

Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai,

bet gaudo žmones.

₂₇Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių,

taip jų namai pilni klastų.

Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,

₂₈tampa apkūnūs ir nutunka.

Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės;

teisingumo jie nė paisyti nepaiso,

našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi.

₂₉Kaip už tai jų nebausti?

– tai VIEŠPATIES žodis. –

Kaip tokiai tautai nekeršyti?

₃₀Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte:

₃₁pranašai pranašaudami meluoja,

kunigai valdo, kaip pranašai liepia,

o mano tauta tai mėgsta!

Bet ką darysite, kai ateis galas?’“